Scroll'ink žemyn, rinktis žmogų, apie kurį nori sužinot daugiau, ir spausk „Read More“!
Lietuvišką dainuojamąją poeziją atliekančios grupės „J.I.“ perduodama energija ir nuoširdumas tikrai nepalieka abejingų. Beveik prieš trejus metus susikūręs kolektyvas su savo klausytojais dalinasi gera nuotaika ir nesugadinta lietuviška muzika, propaguoja gyvą skambesį. Tačiau apie viską nuo pradžių... Į visus iškilusius klausimus mums sutiko atsakyti grupės „J.I.“ iniciatoriai – Jokūbas Giedraitis ir Ignotas Gaidamavičius. - Atliekate lietuvišką dainuojamąją poeziją. Ar galite trumpai pristatyti šį muzikos žanrą skaitytojams, kurie pirmą kartą apie jį girdi? Ignotas: Dainuojamoji poezija ne kas kita, kaip eilėraščių, eiliuotų kūrinių, poezijos perteikimas dainos pavidalu. Dainuojamojoje poezijoje ne tiek svarbūs tavo vokaliniai sugebėjimai, kiek mokėjimas išjausti kiekvieną raidę, kurią išdainuoji. - Kaip kilo mintis pasirinkti būtent tokį žanrą? Jokūbas: Išsirinkti buvo gan paprasta, nes abudu mylim lietuvių kalbą, abudu klausėmės tokios muzikos. Esame labai dėkingi Vilniaus miesto geografijos olimpiadai, kuri vyko mano mokykloje, nes būtent po jos mes su Ignotu artimiau susipažinom ir netgi nusprendėm sudalyvauti televizijos projekto atrankoje. O kadangi tai pats parankiausias ir mūsų širdžiai mieliausias žanras, tai jį ir pasirinkome. Jau beveik tris metus nepaleidžiame. - Ar visuomet svajojote sukurti grupę? O gal tai buvo labiau atsitiktinumas? Ignotas: Atsitiktinumas, kuris vėliau pareikalavo ir darbo, ir laukimo, norint, kad grupė susikurtų. Tai niekuomet nebuvo svajonė, bet abu žinojom, jog norim kažką nuveikt su muzika. Požiūris surimtėjo, kai supratom, jog mes ne tik norim, bet ir galim. - 2014 m. dalyvavote TV3 talentų realybės šou „Lietuvos talentai“. Kaip sekės? Ignotas: Ne paslaptis, jog „Lietuvos talentai“ buvo mūsų, kaip kolektyvo, egzistavimo pradžia. Sugebėjome nukeliauti net iki superfinalo ir ten jau likome 9-oje vietoje. Bet mums, kaip bardams, kaip dainuojamosios poezijos atstovams, superfinalas komerciniame renginyje buvo itin didelis pasiekimas ir nereali proga pademonstruoti save ir šį žanrą. - Lietuvoje dainuojamosios poezijos pradininku bei paties termino autoriumi laikomas Vytautas Kernagis. Šiuo metu „ant bangos“ yra Andrius Kaniava, Domantas Razauskas, Ieva Narkutė, Alina Orlova, „Liūdni slibinai“ ir kiti. Kaip jūs stengiatės sudominti klausytojus, o galbūt net ir išsiskirti iš kitų grupių bei atlikėjų? Jokūbas: Viena profesionali dainininkė apie mus yra pasakius: „Jūsų labai unikalus unisonas“. Na, o mes, savo ruoštu, stengiamės nuolatos praturtinti grupės repertuarą mums labiausiai patinkančiais bardų klasikų kūriniais. Taip pat po truputį plečiam savo kolektyvą, šiuo metu esame penkiese. - Ką tik paminėjai, kad pildote savo repertuarą patinkančiais kūriniais... Ar kyla diskusijų dėl jų pasirinkimo, o gal nuomonės dažniausiai sutampa? Jokūbas: Būtent šiuo metu į pasaulį stengiamės paleistu kuo daugiau savo kūrybos dainų. O programa jau gan seniai sudaryta iš mūsų mėgstamų dainų, jas išsirinkti sunku nebuvo. - Ar dažnai tenka koncertuoti prieš didelę auditoriją ir kokios emocijos užplūsta po pasirodymų? Ignotas: Didžiausia, be abejo, buvo „Lietuvos talentų“ scena. Dabar grojame baruose, privačiuose renginiuose, tad žmonių skaičius jau nebegąsdina. Bet, prisiminus tuos televizijos projekto laikus, jausmas, atlikus kūrinį, atpirkdavo visą repeticijoms paaukotą laiką. Bent tas kelias sekundes jautiesi kaip ant sparnų. - Kada patys pradėjote „draugauti“ su muzika? Ignotas: Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje 3 metus pūčiau birbynę. Tokia buvo pradžių pradžia. O prie gitaros prisiliečiau 16-os metų. Ją radau po Kalėdų eglute ir nuo to laiko nebepaleidau. Begrodamas supratau, jog vien gitaros skambesio man neužtenka, tad susiradau internete mėgstamų dainų akordus ir taip prasidėjo mano, kaip kaimynų nekenčiamiausio vaiko, era. Iki dabar pamenu pirmąją dainą – Sauliaus Mykolaičio „Matrica“. Jokūbas: Iš tikrųjų muzikos keliu pradėjau „eiti“ būdamas labai jaunas, net nenutuokdamas, kas gali būti tarkim po 10 metų. Anksčiau aš gyvenau vienam mažam Lietuvos miestely – Šakiuose, pas savo močiutę. Į muzikos mokyklą mane močiutė užrašė tada, kai man buvo vos šešeri metai. Tada pradėjau dainuoti ir groti pianinu, lankiau privačias pamokas pas vieną nuostabiausių mokytojų – Viliją Bosaitę. Po to pradėjau lankyti muzikos mokyklą, kur mano pagrindinis instrumentas buvo saksofonas. Baigęs tris muzikos mokyklos klases, persikrausčiau į Vilnių, pas mamą, ir iškart nuėjau į ,,Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, kurią ir baigiau. Paskutiniaisiais muzikos mokyklos metais man tiesiog pabodo instrumentas, o ir pats labiau mėgau dainuoti. Taigi nusprendžiau išmokti groti gitara. Dabar ja groju jau šešti metai. Ir tai atvedė tik į gerą! - Kaip atrodo grupės „J.I.“ repeticijos? Ignotas: Pirmosios repeticijos labiau panašėdavo į humoristinius pasirodymus, nebuvom išsikėlę didelių tikslų, darėm tai, kas mums patinka, ir kartais pradžiugindavome klausytojus savo dainomis mokyklose. Įdomu tai, jog daugiau repeticijų turėjom būtent tais laikais. Dabar kolektyvą sudaro tiek mokiniai, tiek studentai, tiek dirbantys žmonės. Atrasti laiko susibėgti visiems kartu – pakankamai sudėtinga. Žvelgiant iš kitos pusės, tame galime įžvelgti ir pliusų - nespėjame vieni nuo kitų pavargti. Na, o mes su Jokūbu esame ir skautai, tad be grupės reikalų dažnai susitinkame ir miškuose. - Kada ir kur bus galima jus išvysti pasirodant artimiausiu metu? Jokūbas: Šiuo metu ruošiamės švęsti trečiąjį savo gimtadienį. Tai pagrinde dėl jo dabar ir dirbame. Galime teigti, jog koncertas tikrai bus šių metų kovo 4-ąją dieną! O norinčius rasti daugiau informacijos, kviečiame sekti grupės „J.I.“ facebook'o puslapį ir ten viską sužinoti. Dėkojame grupės „J.I.“ vaikinams už atvirą pokalbį! Linkime ir toliau skleisti tokį pozityvą bei meilę muzikai, o Jus kviečiame susipažinti su kolektyvo kūryba bei akimirkomis iš koncertų ir gyvenimo! © Projektas „Pažink“, Viktė Jacytė
0 Comments
Leave a Reply. |
|