Scroll'ink žemyn, rinktis žmogų, apie kurį nori sužinot daugiau, ir spausk „Read More“!
Žmogus, kuris gali net didžiausiam paniurėliui pakelti nuotaiką - Lukas Ramonas, gyvenantis Vilniuje. Šis jaunas vyrukas mums atvirai papasakojo, kaip pradėjo savo humoristo karjerą, kokios merginos nekviestų į antrą pasimatymą bei kokį filmą norėtų sukurti. - Neseniai pasirodė žinia, jog tapai oficialiu „Humoro klubo“ nariu. Ar tai buvo viena iš Tavo svajonių? - Aš manau, kad svajonė turėtų būti kažkas, ko tikrai negausiu, pavyzdžiui, kelionė į paralelinę visatą arba Scarlett Johansson. O stand-up'as yra hobis. - Gal atsimeni, kada pradėjai domėtis stand-up komedijos žanru? - Visai neseniai buvo liūdna proga tai atsimint, nes mirė Robin Williams. Aš, pirmakursis, 2006 metų rudenį stoviu bibliotekoj, eilėje prie knygų – sudarytoje vien iš kitų pirmakursių, nes tik pirmakursiai yra ant tiek durni, kad pusvalandį lauktų vadovėlio. Šalia stovi kažkuris grupiokas, aš to dar nežinau, bet jis taps vienu mano geriausių draugų, ir atpasakoja man kokį trečdalį „Robin Williams: Live on Broadway“ bajerių. Po to jis man parūpino kompaktą, aišku piratinį, ir pats pažiūrėjau. Ir aš žinojau, kas yra stand-up'as prieš tai, bet tik pažiūrėjęs kaip Robin Walliams pusantros valandos laksto ant scenos, tyčiojasi iš prancūzų ir visur prakaituoja, aš supratau, kad bajeriai apie pimpalus gali būti menas ar profesija, ar net kažkas, kam žmonės paaukoja visą savo gyvenimą. O draugui atsilyginau užrodydamas Louis C. K. keli metai prieš tai, kai visi apie jį sužinojo, tai galėjo džiaugtis būdamas hipsteriu. - O kada pirmą kartą pačiam teko pasirodyti prieš auditoriją? - 2013 metų pavasarį „Humoro Klubas“ organizavo open mike - t.y. renginį, kur bet kas gali bandyt pajuokaut. Visad norėjau pažiūrėti, kaip man sektųsi, nors bijojau apsifeilinti visaip, nes žinojau nuo scenos juokauti tai ne tas pats, kas draugams prie bokalo pasakot, kur geriausiai prostitutės kūną paslėpti (po eglės šaknim). Draugai šiek tiek padrąsino, užsiregistravau. Nu ir pavyko kažkiek prajuokinti žmones. - Kaip kuri savo naujus stand-up'us – pasitelki gyvenimiškas situacijas ar viską sugalvoji pasitelkdamas vaizduotę? - Paprastai pasakau ar pagalvoju ką nors, kas yra į juokingumo pusę. Po kažkiek laiko, jei man to bajerio koncepcija vis dar patinka, atsisėdu prie kompo ir bandau išplėtot. Žodžiu, toks standartinis ir neypatingas procesas. - Gali susidaryti įspūdis, jog Tau pralinksminti žmones yra vieni juokai. Ar Tu visada buvai toks, koks esi dabar – linksmas, charizmatiškas ir neieškantis žodžio kišenėje? - Linksmas - taip, bet žodžio kišenėje visada ieškau, tik stengiuos neišsiduot. Apskritai žmonės galėtų daugiau žodžių kišenėse kapstyt, nes dabar dauguma geriausiu atveju kokį pirštą įkiša į tą laikrodžio kišenėlę džinsuose. Kai kurie žmonės elgiasi taip, lyg keturskiemenis žodis būtų nužudęs jų tėvus. O dėl charizmos... Na, čia toks iš kieno varpinės pažiūrėsi - kiti gal mane apibūdintų kaip įkyrų ir imlų kumščiams. Mokykloj, švelniai tariant, nebuvau pats populiariausias bičas. Apskritai man paauglystė buvo kaip koks sielą siurbiantis darbas, jaučiausi taip, kaip dabar jaučiasi žurnalistai dirbantys klubas.lt. Pavyzdžiui, pamenu pirmą kartą prisigėriau kokių penkiolikos metų. Bet ne dėl to, kad baisiai norėjau. Labiau jaučiausi – „eh kad ir kaip man patiktų žaisti su Playstation, manau, kad atėjo laikas šitą padaryti“. Kuo greičiau, tuo geriau! Ar buvo linksma? Nelabai. Ar po to gyriausi? Nu tai aišku. Bet taip nedaro charizmatiški ir savimi pasitikintys žmonės. - Užsiminei apie mokyklą... Kaip sekėsi mokytis – kokios pamokos patiko labiausiai, ar buvai pavyzdingas mokinys? - Kai mokiaus, tai mokiaus gerai, bet tą dariau tik 12 klasėj, nes egzai. Mėgstamiausia pamoka buvo dailė, nes per ją grįždavau namo ir žiūrėdavau anime. O kaip dalykas, tai visad patiko ir dabar labai patinka istorija. - Dabar gyveni Vilniuje, tačiau užaugai Šiauliuose. Kaip Šiauliai prisidėjo prie Tavo asmenybes formavimosi? - Umm, šiaip nežinau, galiu kalbėt šiaulietiškai, kai noriu pagąsdinti draugus. Žinau, kad nereikia duot paskambint, kai gatvėj prie tavęs prieina treninguotas skustagalvis ir prašo „duot susukt vieną, nes sąskaitoj neturiu“. Šiauliai tuomet buvo kaip bet kuris kitas postsovietinis miestas, besistengiantis po truputį ištrūkti iš tos kultūros, kurią mums primetė okupantai. Dabar retokai grįžtu (sorry, mama!), bet man patinka tai, ką matau. Noriu tikėti, kad miestas atsigauna ir suranda savo tikrąją dvasią. Šiauliai man kaip artimas giminaitis - nenoriu per daug dažnai matyt, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad jam gerai sekasi. - Jei kurtum filmą, apie ką jis būtų? - Paauglystėj turėjau svajonę sukurti tokią romantinę komediją, visiškai žemišką, šmaikščią ir gal net kiek sentimentalią, nu ką nors panašaus į „Before Sunset“. BET! pačioje paskutinėje scenoje, kai pagrindinis veikėjas jau beveik bučiuoja mylimosios lūpas, iš jų abiejų krūtinių kraujo purslais it fontanai ištrykšta ateiviai iš Alien franšizės, tie falinės formos dantyti monstrai. Ir tada - tamsu - pabaiga, titrai. O šiaip tai nežinau, būčiau blogas režisierius, nes neturiu akies pasauliui, tai galėčiau nebent scenarijų parašyti. Svajonė man, aišku, būtų kažkas su superherojais. Bet nebūtinai šiuolaikiniais - manau visai būtų smagu parašyti filmą apie Trojos karą, kur pagrindiniai veikėjai - Hektoras, Achilas, Agamemnonas, Odisėjas yra tarpusavy kovojantys supergalių turintys dievukai. Jei jau svajojame... - O koks Tavo paties mėgstamiausias filmas? - Tik vieną galiu sakyt? Jei taip, tai „Pulp Fiction“. - Kokios merginos nepakviestum į antrą pasimatymą? - Nu, šitais klausimais aš labai principingas. Pavyzdžiui, jei paaiškėtų, kad mergina yra Hitlerio reinkarnacija, tai tikrai nekviesčiau. Net jei ji sakytų „Lukai, žiūrėk, žinau, kad aš Hitleris, bet aš pasikeičiau!“ aš sakyčiau - nea, sorry, Hitleri, ieškok ko nors su žemesniais standartais. - Galbūt norėtum perduoti ką nors žmonėms, kurie skaito dabar šį interviu? - Na, pabaigai norėčiau pasakyti, kad aš ne tik stand-up'o kylanti žvaigždė, bet dar ir naujasis „Maximos“ polietileninių maišelių veidas, todėl kviečiu jus visus naudoti kuo daugiau šitų gamtos žudikų reikia ar nereikia. Mes ne tam civilizaciją pastatėm, kad mūsų vaikams gamtos liktų. Dėkojame Lukui už smagų pokalbį, o Jus kviečiame pažiūrėti vieną iš šio humoristo stand-up'o pasirodymų. Jį galite pamatyti ČIA! © Projektas „Pažink“, Viktė Jacytė
0 Comments
Leave a Reply. |
|